Užgavėnės – žiemos išlydėjimo ir pavasario sutikimo šventė. Lietuviai seniau Užgavėnes vadino Ragučio švente, švęsdavo kovo antro dešimtadienio pabaigoje – trečio pradžioje, per pavasario lygiadienį. Šventės metu vaizduodavo žiemos ir pavasario kovą. Užgavėnės – paskutinė vadinamojo žiemos mėsėdžio (mėsiedas – laikas nuo Kalėdų) diena. Nuo seno tikėta, kad per Užgavėnes riebiai ir sočiai prisivalgęs būsi stiprus visus metus.
Tradicinis Užgavėnių valgis visoje Lietuvoje – blynai (dažniausiai miltiniai), Žemaitijoje – šiupinys, rūgštūs mieliniai blynai. Užgavėnėms būdingos kaukėtų, neatpažįstamų persirengėlių vaikštynės po kaimą. Persirengėliai vežiodavosi baidyklę, Žemaitijoje vadinamą More (Kotre), Aukštaitijoje – Gavėnu.
Storulio Lašininio ir liesojo Kanapinio grumtynės vaizdavo žiemos ir pavasario kovą. Šventei pasibaigus žiemą simbolizuojanti Morė dažniausiai būdavo sudeginama (kartais nuskandinama), pelenai išbarstomi laukuose, taip esą išvaromas blogis ir įkyrėjusi žiema.
„Nors šaltukas dar grūmoja,
Dar šiaurys už lango groja,
Bet priminti reikia žiemai,
Kad jau laikas bėgt iš kiemo“
Vasario 13-ąją Jonavos vaikų lopšelis-darželis „Bitutė” šventė Užgavėnes. Vaikai pasipuošę pačių ir tėvelių bei mokytojų pagalba gamintomis kaukėmis, pasigamintais tarškalais/barškalais garsiai triukšmavo varydami žiemą iš kiemo, stebėjo Kanapinio ir Lašininio kovą, kurioje su didžiuliu vaikų palaikymu nugalėjo Kanapinis! Pavasaris ir saulė su taip išsiilgta šiluma tikrai sugrįš!
Ikimokyklinio ugdymo mokytojos Rita Žukauskienė, Nijolė Stankevičienė ir Greta Lodienė
